BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Persikrausčiau

Nuo šiol mano blogą rasite adresu www.frejus.lt


Adjust your RSS ;)

Rodyk draugams

Išpardavimas - Made in China?

Šią savaitę į pasaulines akcijų rinkas pagaliau atėjo ilgai laukta korekcija. Tikėjausi ir laukiau jos jau nuo Naujųjų, nes jau tada daugelis akcijų, kurias iki tol laikiau potencialiais pirkiniais, atrodė pernelyg brangios. Vis dėlto, per tuos du mėnesius jos šoketelėjo aukštyn dar dviženkliais procentiniais dydžiais. Ir kaip visada būna tokiais atvejais, rinka “lūžta” kaip tik tada, kai jau pradedi pasiduoti vyraujančioms nuotaikoms, nes būti “pesimistu” vidury euforijos ne tik nepopuliaru, bet ir psichologiškai sunku. Ypač, kai jauti įdėmų savo investuotojų žvilgsnį pakaušyje. Taigi šįkart korekcija pasirodė pačiu laiku - dar nespėjus spjauti į visus principus ir šokti ant bangos (ačiū Petrui už pagalbą ;) ).
Ir vėlgi, kaip dažnai būna tokiais atvejais, šiandien visi bando ieškoti tokio staigaus kritimo priežasčių. Dažniausiai minimas kaltininkas - Kinija. Kitos versijos: Iranas, Greenspanas, palūkanų pakėlimas Japonijoje… Tačiau visi šie rizikos faktoriai egzistavo ir anksčiau. Tik galbūt į juos buvo dažniau numojama ranka. Šiandien jie - verslo naujienų antraštėse. Mano galva, priežastis paprastesnė: tiesiog kurį laiką buvo pamiršta įskaičiuoti “rizikos premiją” į akcijų vertinimus (jei tokie vertinimai pastaruoju metu išvis buvo daromi).
Nepaisant to, vistiek manau, kad žiūrint fundamentaliai į kelerių metų perspektyvą, besivystančios rinkos turi gerą augimo potencialą, tačiau šiuo momentu kainoms dar reiktų šiek tiek nukristi, kad kompensuoti investuotojų vėl prisimintas rizikas. Matyt pats laikas atsargiai pradėti pirkti…

Rodyk draugams

James Burke - Connections

Savaitgalį benaršydamas internete aptikau puslapį, iš kurio galima parsisiųsti pirmąsias James Burke dokumentinio-istorinio serialo serijas, sukurtas dar berods 8-to dešimtmečio pabaigoj. Prieš kurį laiką Discovery rodė tęsinį Connections2. Tuomet buvau sužavėtas, kaip įvairius iš pažiūros nesusijusius istorinius įvykius, galima susieti toli gražu ne visiems žinomais sąryšiais. Kažkuom primena Stiklo karoliukų žaidimą.


Beje, James Burke jau keletą metų dirba prie projekto, pavadinto KnowledgeWeb - savotiško įvairių istorinių įvykių ir žmonių bei jų tarpusavio sąsajų archyvo. Deja, niekur nepavyko aptikti bent kokios veikiančios šio projekto versijos (išskyrus reklaminį klipą). Wikipedijos pavyzdys perša mintį, kad kartais open architecture works…

Rodyk draugams

Kaip aplenkti rinką investuojant į fondus?

Praėjusio pirmadienio Finanacial Times priede FT fund management išspausdintas straipsnis, kuriuo siūlomas būdas, kaip investuojant į fondus pasiekti geresnių rezultatų nei rinkos vidurkis.


Statistika byloja, kad dauguma inveticinių fondų nesugeba uždirbti daugiau nei rinkos indeksas, o vidutinis fondas per ilgą laiką uždirba mažiau dėl valdymo mokesčių ir prekybos kaštų. Tačiau daugumai individualių investuotojų sekasi dar prasčiau, kadangi jie linkę pinigus dėti į tuos fondus, kurių rezultatai pastarąjį trumpą laikotarpį buvo geriausi, nors dažniausiai po įspūdingo periodo seka prastas ir atvirkščiai.
Tuo tarpu sėkmingi investuotojai, pasak straipsnio autoriaus, turi tris bendras teigiamas savybes: pirmiausia, jie patiki pinigus tiek tiems valdytojams, su kurių strategija jie patys sutinka; antra, jiems svarbiau yra valdytojas nei kompanija, siūlanti fondą; ir trečia, jie padidina savo investiciją kai geram valdytojui ateina nesėkmingas periodas.
Būtent pastarasis principas, įkūnijantis “ėjimo prieš srovę” (angl. contrarian) filosofiją, labai dažnai yra ignoruojamas investuotojų. Todėl atsitinka taip, kad fondui kažkuriuo laikotarpiu sėkmingai “pataikius ant bangos” į jį priplūsta daugybė pinigų, kuriuos vėliau sunku tinkamai investuoti. Tuo tarpu į nesėkmės duobę patekęs fondas dėl neretai išeinančio pinigų srauto palieka tik pačias patraukliausias investicijas.


Taigi, sėkmingo investavimo receptas, atrodo, gana paprastas:
1. Išsirink keletą gerų, laiko patikrintų valdytojų, kurių investavimo strategija atrodo priimtina. Tiesa, jei kalbėsime apie Lietuvos valdytojus, jų pasiekimų istorija dar gerokai per trumpa, kad galima būtų daryti pagrįstas išvadas. Todėl, mano nuomone, būtent strategijos logiškumas ir argumentacija, žiūrint į ateitį, turėtų suvaidinti svarbiausią vaidmenį.
2. Dalį pinigų investuok į pasirinktus kelis fondus, o likusius padėk į indekso fondus.
3. Periodiškai (pvz. kas ketvirtį) stebėk pasirinktų valdytojų rezultatus. Jei kuris nors valdytojas aplenkia savo palyginamąjį indeksą ar bent jau uždirba tiek pat - nieko nedaryk. Tačiau jei valdytojas uždirbo mažiau nei jo indeksas, pats laikas perkelti dalį pinigų iš indekso fondo į šio valdytojo valdomą fondą. Kuo labiau valdytojas atsiliko nuo indekso, tuo didesnė turėtų būti jam pervedama suma.


Per ilgą laiką ši strategija, bent jau teoriškai, turėtų duoti geresnių rezultatų nei rinkos vidurkis. Žinoma su salyga, kad pasirinktas valdytojas nepradeda atsilikti nuo indekso chroniškai. :)

Rodyk draugams

Insaideriai “Lietuvos energijoje”?

Beskaitant vz.lt už akių užkliuvo net keletas žinučių, kuriose “Lietuvos energijos” vadovui tarp eilučių metami kaltinimai už galimą pasinaudojimą viešai neatskleista informacija (angl. insider trading). VŽ įtarimų sukėlė tai, kad p. Juozaitis savo vadovaujamos bendrovės akcijų įsigijo spalio-lapkričio mėn., o po to jos staiga pradėjo brangti. Kaip akcijų brangimo priežastis nurodomas 3 kartus išaugęs bendrovės 9 mėn. pelnas. Nenuostabu, kad straipsnio komentatoriai į miltus sumalė ne tik R.Juozaitį bet ir rinkos priežiūrą.


Bet pabandykime bent paviršutiniškai patyrinėti šiuos rimtus kaltinimus (už kuriuos net BK gresia).


Tradicinė insider trading schema, mano supratimu, susideda iš keleto elementų:
1) kažkas turi informacijos, kuri gali rimtai paveikti akcijų rinkos kainą;
2) ši informacija nėra paskelbta viešai;
3) informacijos turėtojas perka/parduoda akcijas;
4) informaciją paviešinus, akcijų kaina reikšmingai pasikeičia.


Mūsų atveju, iš VŽ straipsnio galima susidaryti įspūdi, kad LE vadovas, žinodamas apie 9 mėn. LE pelną, nusipirko akcijų, po to LE paskelbė savo rezultatus ir jos akcijų kaina pakilo. Kitokių naujienų, kurios būtų galėjusios sukelti LE akcijų kainos šuolį lapkričio-gruodžio mėn., aš nepastebėjau.



Tačiau bėda ta, kad geresnius nei pernai finansinius rezultatus LE skelbė jau nuo metų pradžios, tik tuomet rinkai tai buvo nė motais:




Taigi iš pažiūros esminė informacija apie LE 9 mėn. pelną rinkai tikrai nebuvo netikėta, todėl vargu ar LE akcijų kaina pakilo dėl to. Gal šiuo atveju labiau kaltas bendras rinkos spurtas.


Galiu tik spėlioti, kad rinką prižiūrinti VPK šioje situacijoje įžvelgė tą patį - jokio kriminalo. Vis dėlto, p. Juozaitis vieną pražangą tikrai padarė - apie savo sandorius pranešė gerokai vėliau nei privalėjo. Ateityje reiktų būti atidesniam.



 

Rodyk draugams

Nauji metai - nauji ratai

Naujieji prasidėjo naujais iššūkiais. Dar prieš Kalėdas su Petru išėjom iš Finastos ir stačia galva pasinėrėm į naują projektą: kartu su partneriais Islandijoj įsteigėm uždarą fondą, investuotsiantį Rytų Europos rinkose. Tik kad akcijos kaip tyčia pakilo į svaiginantį aukštį… Kokia korekcija visai būtų ne pro šalį. O kol kas, matyt, teks rimčiau pasidomėti obligacijom (dar vienas iššūkis!).


O dar Naujaisiais sau pažadėjau dažniau blog'inti…

Rodyk draugams

Investavimo filosofija

Darbe labai dažnai tenka atsakinėti į klausimus: “Kada kils akcijos?”, “Kokios artimiausios rinkos tendencijos?” ir pan. Ta proga, liepos mėnesio Finastos fondų apžvalgoje išdėsčiau savo mintis apie mūsų, Finastos fondų valdytojų, investavimo filosofiją:



Visus investuotojus pagal jų investavimo stilių sąlyginai galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: “momento” (angl. momentum) ir “priešingumo”, arba “ėjimo  prieš srovę” (angl. contrarian). Momento investuotojai renkasi tokias akcijas ar investavimo kryptis, kurios tuo metu yra populiarios, “ant bangos”, o priimdami sprendimus vadovaujasi tuo metu vyraujančia rinkos tendenciją. Neretai šie investuotojai perka akcijas, kurios pastaruoju metu kilo, ir parduoda tas, kurių kaina judėjo žemyn. Labai dažnai momento investuotojai naudoja techninės analizės metodus, bandydami pagal istorinius kainos grafikus nuspėti ateities tendencijas.
Tuo tarpu “einantieji prieš srovę”, remiasi visai kita sprendimų priėmimo koncepcija. Šios mokyklos šalininkai pirmiausia stengiasi įvertinti bendrovę kaip fizinį turtą ir verslą, o akcijas vertina kaip mažą to turto ir verslo dalį. Po to investuotojas palygina savo nustatytą bendrovės vertę su rinkos kaina, ir pagal tai priima sprendimą pirkti ar parduoti tos bendrovės akcijas. Būtent tokia metodika sąlygoja tai, kad šie investuotojai parduoda “madingas” akcijas, kadangi jų kaina būna pakilusi, o perka nemėgstamas ir užmirštas, o tai reiškia pigias, bendroves, kurios nepaisant to turi gerą verslą arba vertingą turtą.
Jau turbūt supratote, kad pastarosios koncepcijos šalininkai esame ir mes. Savo investicinius sprendimus mes grindžiame keletu pamatinių principų.
Pirmiausia, kaip jau minėta, akcija mums nėra vien tik skaičius biržos prekybos suvestinėje. Akcija yra dalis bendrovės, su jos turtu, verslo rezultatais, perspektyvomis ir rizikomis, kurių visuma turi savo vertę. Būtent čia ir glūdi pagrindinė mūsų užduotis – įvertinti visus šiuos faktorius (iš kurių būtent perspektyvos ir rizikos yra sunkiausiai įvertinamos ir labiausiai įtakojančios galutinį rezultatą) ir išreikšti juos akcijos vertės intervalu. Atkreipkite dėmesį, kad akcijos rinkos kaina, o juo labiau jos kryptis, vertinime neturi jokios reikšmės. Vadovaujantis šiais principais galima vertinti bet kokį verslą ar bendrovę, net jeigu jos akcijomis neprekiaujama biržoje.
Dabar apie rinką. Vienas iš didžiausių “investavimo prieš srovę” korifėjų Benjaminas Grahamas yra puikiai apibūdinęs Ponią Rinką, kaip maniakinę-depresinę asmenybę. Jos nuotaikos svyruoja nuo euforijos apimto optimizmo iki juodžiausios nevilties. Čia ji susižavėjimo apimta siurbia vis naujus pinigus ir kelia kainas į vis naujas aukštumas, kasdien piešdama rožines prognozes, čia staiga be jokios rimtesnės priežasties puola į paniką ir pardavinėja viską už bet kokią kainą. Jei tai būtų žmogus, ar patikėtumėte jam valdyti Jūsų investicijas? Ar leisite tokiai asmenybei diktuoti jūsų sprendimus?
Todėl mūsų nuomone racionalus investuotojas turėtų turėti savo nuomonę apie bendrovės ir jos akcijų vertę ir pasinaudoti Ponios Rinkos depresija akcijoms įsigyti pigiau nei įprasta, o euforija tam, kad jas parduoti už išpūstą kainą.
B.Grahamas siūlo priimant sprendimą pirkti akcijas pagalvoti, ar pirktumėte jas už pasiūlytą kainą net jeigu neturėtumėte galimybės kasdien stebėti kainos kitimo.
Tokia investavimo filosofija suponuoja ir atitinkamą mūsų, kaip investicijų valdytojų, elgseną. Visų pirma, į investavimą mes žiūrime kaip į ilgalaikį procesą, trunkantį mažiausiai keletą metų. Taip yra todėl, kad orientuodamiesi į nuvertintas akcijas už kurių slypi perspektyvios gerai dirbančios bendrovės, mes nesitikime, kad rinka pastebės jų vertę labai greitai. Dažnai tam prireikia daug daugiau nei kelių mėnesių. Todėl mes negalime tiksliai pasakyti, kada mūsų investicijų vertė pakils. Tam kad ši investavimo strategija duotų vaisius reikia laiko. Tačiau mūsų nuomone, tai vienintelis patikimas būdas nuolat ir ilgą laiką pasiekti teigiamų rezultatų. Investicijų grąža atsiskleidžia tik per ilgą laiką, o trumpuoju laikotarpiu gaunami tik neprognozuojami svyravimai.
Kaip mes pasirenkame bendroves į kurias investuojame? Tai tam tikra prasme panašu į aukso paieškas upės smėlyje. Kiekvieną dieną tenka “perkošti” didelį kiekį informacijos: naujienų agentūrų pranešimus, analitikų tyrimus ir rekomendacijas, maklerių nuomones, gandus ir t.t. Didelė dalis šios informacijos tėra “smėlis”, o “grynuoliai” pasitaiko tikrai retai. Be to, dažnai tenka prisiminti patarlę “Ne viskas auksas, kas auksu žiba”. Jei kokia nors akcija kainuoja gerokai pigiau negu mūsų nuomone ji turėtų, pirmas kylantis klausimas – gal mes ko nors nežinome? Todėl tenka visapusiškai patikrinti visus prieinamus informacijos šaltinius ir su gana didele skepticizmo priemaiša. Todėl nenuostabu, kad didžiąją darbo laiko dalį mes praleidžiame skaitydami ir diskutuodami.
Kaip mes reaguojame į Ponios Rinkos nuotaikas? Būtent taip kaip pataria B.Grahamas. Mes siekiame ne atspėti jas, o jomis oportunistiškai pasinaudoti. Turbūt todėl daugelis pašnekovų nustemba, jei mes negalime tiksliai atsakyti į klausimą “Kur link judės rinka artimiausiu metu?” Paprasčiausiai, naudojantis mūsų investavimo metodais šis klausimas netenka aktualumo. Svarbi bendrovės vertė, o ne Ponios Rinkos nuotaikos. Tik rinkos nuosmukio metu daug daugiau galimybių rasti neįvertintas geras bendroves, nei visuotinės euforijos metu.
O kada gi reikia parduoti turimas akcijas? Legendinis JAV investuotojas Warrenas Buffetas (to paties Grahamo mokinys), paklaustas ką jis daro, kai anksčiau nuvertintų akcijų kaina pagaliau pasiekia jo įsivaizduojamą “tikrąją” vertę, atsakė: “Nieko. Aš perku akcijas tam, kad laikyčiau jas amžinai”. Mes nesame tokie radikalūs ir kartais akcijas visgi parduodame. Vis dėlto, kad priimtume tokį sprendimą, turi įvykti bent vienas iš dviejų įvykių: kaina pakilti iki tokių aukštumų, kuri būtų nepateisinama bendrovės veiklos rezultatais ir prognozėmis, arba atsitikti įvykiai, kurių mes nesitikėjome ir kurie reikšmingai sumažina bendrovės vertę. Dažniausiai, jei bendrovė buvo pasirinkta teisingai ir jos verslas puikiai sekasi, kaina nors ir pakyla, bet kartu pakyla ir bendrovės “tikslinė” vertė, o tai dar nėra pakankama priežastis akcijas parduoti. Visa tai sąlygoja tai, kad portfelio sudėtis gali nekisti gana ilgą laiką. Tuo pačiu sutaupomi ir komisiniai makleriams bei skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainų.

Rodyk draugams

Kur veda Libano konfliktas?

Jau dvi savaites bandau išspręsti galvosūkį: kokį žaidimą žaidžia Izraelis, atakuodamas Libaną?
Iš pirmo žvilgsnio, konflikto pradžia (ar greičiau eskalacija) buvo labai keista ir niekam nenaudinga. Pasaulinės naftos kainos artėja prie visų laikų aukštumos, keldamos grėsmę JAV ekonomikai. Tuo tarpu Jungtinių Valstijų “karas su terorizmu” įklimpęs Afganistane ir Irake, galandami kirviai Iranui. Atrodytų, dar vieno konflikto židinio visiems mažiausiai reikia. Ir staiga Izraelis karine prasme nereikšmingą dviejų savo karių pagrobimą paverčia didžiuliu politiniu pretekstu atakuoti nepriklausomą Libano valstybę, kuri šiaip jau pastaruoju metu buvo linkusi judėti vakarietiškos demokratijos linkme, tačiau po ilgametės Sirijos okupacijos dar stokojo politinių ir karinių galių savarankiškai sutramdyti Hizbollah. Pasaulio (išskyrus, be abejo, JAV) reakcija vienareikšmiška: Izraelis neadekvačiai naudoja savo karines pajėgas.
Taigi kyla klausimas: kaip šis taktinis manevras “įsipaišo” į platesnio masto Izraelio (o gal ir JAV) strategiją Artimuosiuose Rytuose?


Šią savaitę The Economist kaip tik išspausdino puikų straipsnį apie 1956 metų Sueco krizę ir jos vaidmenį tolimesnei politinių įvykių eigai. Tuomet Izraelis suvaidino katalizatoriaus vaidmenį, įsiverždamas į Egiptui priklausantį Sinajaus pusiasalį ir sukurdamas pretekstą Britanijos ir Prancūzijos “taikdariškai” invazijai į Sueco kanalo zoną. Iš tikrųjų, Britanija ir Prancūzija siekė atsiimti iš Egipto Sueco kanalą, kuris buvo ką tik nacionalizuotas Egipto.


Taigi, pirmoji mintis, atėjusi į galvą, kad Libano bombardavimu Izraelis šiandien siekia išprovokuoti Siriją ir Iraną įsivelti į karinį konfliktą, ir panaudoti tai kaip pretekstą dar vienai plataus masto JAV karinei invazijai. Tačiau praėjusią savaitę įvykiai pasisuka kiek kitokia linkme: pačiame konflikto įkarštyje Izraelis pasiūlo tarptautinei bendruomenei įvesti taikdariškas pajėgas, nors iki šiol visuomet skeptiškai žiūrėdavo į tokių pajėgų galimybes kontroliuoti situaciją ir dažniausiai pasikliaudavo tik savo armija. Visgi galimas dalykas, kad šis Izraelio siūlymas – tik formali deklaracija, žinant kad prireiks bent keleto savaičių, kol tokios pajėgos galės būti suformuotos. Be to, kokia vakarų valstybė norės siųsti savo karius į konflikto zoną (beje, gavus mandatą realiai kovoti, o ne tik stebėti), po to kai Izraelis “netyčia” subombardavo JT taikdarių bunkerį?


Taigi, pastarasis konfliktas gali būti platesnio masto kampanijos pradžia, ypač jei į jį įsiveltų Sirija ir Iranas, arba vis dėlto likti daugiau lokalinio pobūdžio. Bet kuriuo atveju, panašu, kad Izraelis šiandien tvirtai laiko vadeles savo rankose, ir tiek vienas, tiek kitas scenarijus yra jam palankus.

Rodyk draugams

Alternatyvios energetikos problemos

Šiandien visai netyčia internete užtikau Chevron reklamą, kuri privertė susimąstyti. Iki šiol maniau, kad vėjas - puikus alternatyvios energijos šaltinis. Pasirodo, kad aprūpinti energija Paryžių, prireiktų vėjo jėgainių, kurios užimtų plotą, 10 kartų didesnį nei pats Paryžius. “Ar Jūsų kieme yra laisvos vietos?” - klausia Chevron.


Beje, čia dar viena įdomi mintis.


 

Rodyk draugams

George Soros, Rosneft ir “socialiai atsakingas investavimas”

Balandžio 26 “Financial Times” išspausdintas žinomo spekulianto ir filantropo George Soros straipsnis (o gal greičiau komentaras) dėl numatomo valstybinio Rusijos naftos koncerno Rosneft dalies akcijų pardavimo tarptautiniams investuotojams. Jame teigiama, jog Rosneft privatizavimas iškelia dvi prolemas - etinę ir energetinio saugumo. Etinė problema ta, kad iš esmės Rosneft suformuota ne itin skaidriais metodais perėmus Jukos “karūnos deimantą” - Juganskneftegas. Tuo tarpu energijos saugumo problema daug rimtesnė:


“Europe is relying for a large portion of energy supplies on a country that does not hesitate to use its monopoly power in devious and arbitrary ways. Until now, European countries have been competing with each other to obtain supplies from Russia. This has put them at Russia's mercy. Energy dependence is having a major influence on the attitude and policies of the European Union towards Russia and its neighbours.<…>
In the short run, Russia is in the driver's seat: an interruption of gas supplies disrupts European economies immediately while an interruption of gas revenues would affect Russia only with a delay. In the long run, the situation is reversed. Russia needs a market for its gas and few alternatives exist as long as Europe sticks together.<…>
If the Rosneft IPO went forward, it would consolidate and legitimise a state of affairs that is detrimental to Europe's energy security and weaken the EU's hand in negotiating better conditions with Russia.”


Šis straipsnis sukelė nemažai diskusijų tiek Rusijoje, tiek Vakaruose. Vieniems tai dar vienas priminimas apie politiškai angažuotą Rusijos stambųjį verslą, kitiems - atgyvenusi šaltojo karo retorika.
Vis dėlto, šalia etinių diskusijų Jukos tema, šiame dispute aš įžvelgčiau ir kitą - platesnę - moralinę problemą: ar investuotojai priimdami sprendimus turėtų atsižvelgti į socialines-politines savo veiksmų pasekmes? Žiūrint grynai finansiškai investicijos Rusijoje šiuo metu yra itin pelningos, o rinkos prieaugis pritraukia vis naujas įplaukas į Rusijos fondus. Tačiau tuo pačiu metu tai suteikia Rusijos valdžios ekspansyviai ekonominei politikai tiek finansinius išteklius, tiek tvirtą moralinį pagrindą.
Machiavelli čia galėtų užduoti rimtą klausimą Europos investuojančiai visuomenei: kokia apimtimi mums yra naudinga ekonomiškai stipri Rusija? Ypač turint galvoje jos politines ambicijas?

Rodyk draugams